 |
 |
|
 |
||
 |
 |
Kelionė pralėkė greit. Ir štai aš jau pusryčiauju Palangos kavinėj (toj pačioj, kur sėdėjom su Mari Poisson), geriu kavą, rūkau. Toli nuo namų, sau viena pati. Jaučiuosi tokia savarankiška ir nepriklausoma. Tokiais momentais mėgstu kurti scenarijus. Na, kad aš tarkim studentė, atvykus viena į Palangą pailsėti nuo visko. Arba rašytoja leidžianti čia savo kūrybines atostogas. Saulė šviečia, ramus, šiltas rytas Palangoje. Ak, kaip žavu ir gera. +)
Pusė šešių ryto. Stoties rajonas, kaip ir bet kokiu laiku, pilnas žmonių ir, rodos, tik aš viena nepaliauju tuo stebėtis. Autobuse įsižiebia neryškios tamsiai žalios lempos – kaip gerai, galėsiu nusnūst. Deja, šalimais įsitaisę labai aktyvūs vyriškiai garsiai šneka (ir dar rusiškai. Visai blogai =), juokias, o galiausiai nusprendžia surengt mobiliakų melodijų koncertą.
Koks keistas jausmas apima, kai staiga atsiduriame neapšviestoj autostradoje. Pro langą įkyriai dėbso pilnatis. Vakar įsitikinau, kad ji tikrai veikia jautrius žmones. Bet visgi keista. Ankstyvas rytas, brėkšta, priešaky tolima kelionė. Romantika, tik nėra su kuo ja dalintis. Rašymo sąlygos itin nepalankios: tamsoka, autobusas juda (suprantama). Manau, rekordas. Dar niekada nieko nerašiau šeštą ryto… Na, man laikas nusnūst. O jūs šiuo metu dar palaimingai miegat. Jums gerai. Labanakt. +)
Antradienį, per rytinį pasivaikščiojimą, susipažinau su tokia Viktorija. Miela, komunikabili ir protinga mergina. Pagaliau radau su kuo pasišnekėti. Kai kuriais klausimais mes griežtai nesutarėm, bet man patiko, kad Viktorija turi savo nuomonę ir nebijo už ją pakovot.
Beveik baigiau skaityt savo 500 puslapių knygą. Ta proga mėginau aplankyt sanatorijos biblioteką,bet radau ją užrakintą. Čia mažai kas dirba tiksliai pagal grafiką ant kabineto durų.
Beje, jau prakalbom apie knygas… Mano kambariokė užsiminė jų nemėgstanti ir skaitė tik visus iš eilės žurnalus merginoms. Jos draugas Mindaugas, karts nuo karto pas mus užsukantis, pamatęs mano atsivežtą Ivanauskaitės romaną „Sapnų nublokšti“, pasakė, jog jam tokio storio knygos visam gyvenimui užtektų. Taip pat papasakojo, kaip vaikystėj mama jam liepdavo skaityt knygas, ir jis rinkdavosi pačias ploniausias. Viktorija teigė nemėgstanti knygų, kurias liepia skaityti mokykloje, nors šiaip skaito labai greit. Ji netgi padeklamavo man savo mamos sukurtą eilėraštį apie meilę, nors šiaip poezija ji per daug nesidomi. Tik mano psichologė prisipažino mėgstanti skaityti ir sakė, jog ją „užmuša“ tai, jog dauguma sanatorijos jaunimo ne tik, kad neskaito knygų, bet dar tuo ir didžiuojasi. O sanatorija tarsi maža Lietuva, nes čia suplaukia ligoniukai iš visų šalie pakampių. Nors kaip yra iš tiesų, sunku pasakyti – jokios statistikos neturiu. Pastebėjau, kad dauguma čia atvykusių šneka žemaitiškai. Iš Vilniaus dar išvis nieko nesutikau. Vilniečiai, matyt, renkasi Druskininkus.
Vaizdas iš mūsų kambario balkono.
Mūsų kambarys (sutvarkytas, retai taip būna :)
Tokių ir panašių užrašų (daugiausia su necenzūriniais žodžiais) buvo pilnos sienos.
Vonia.
Pirmadienis praėjo ramiai, be žymesnių įvykių. Kasdienės procedūros, prie kurių jau baigiu priprasti ir kurios man visai patinka. Taip pat nusprendžiau rimčiau žiūrėt į sportą, kad nebūčiau tokia išglebėlė, pavargėlė ir tinginė. Žinoma, nepulsiu aš iškart bėgt krosus, maudytis šaltoj jūroj ir/ar svermenis kilnot. Reikia palengva… Pamini treniruoklių salėj dviratį, padarai keletą pritūpimų, atsilenkimų ir, žiūrėk, iškart sveikiau pasijunti! =)
Auklėtoja mus išsivedė į miestą ir, kas šauniausia, valandą paliko mus be priežiūros. Deja, iš didelių planų ir norų nelabai kas gavos. Nuėjom į kavinę, kuri, kaip vėliau išaiškėjo, buvo valgykla, gėrėm arbatą už aštuom centų ir žiūrėjom melodramas. Ak, kaip gražu, kaip romantiška ir dramatiška. =) Apsipirkimui “Mini Maximoj” (aha, geras pavadinimas) beliko penkios minutės. Taigi, viens du – meti į krepšį kas papuola ir bėgi prie kasos. ;)
Grįžom į Palangą. Sesers draugas, pas kurį trumpam apsistojom, paruošė dievišką vakarienę (tik nežinojau, kad dievai valgo tiek daug… =) Sekmadienio rytą susitikau su rašytoja, rašykų pažiba Mari Poisson. Tai buvo susitikimas, iš kurio pasisėmiau daug minčių, įkvėpimo ir kurį kuo šilčiausiai prisiminsiu dar ilgai. Mari išsklaidė kažkada įsikalbėtą gandą, kad rašytojai pasikėlę, aukštesnio lygio žmonės, su kuriais sunku ir nedrąsu kalbėtis. Mari Poisson – mielas, šiltas ir savas žmogus. Ji net sugalvojo, jog savo knygą galėčiau pasirašyt kaip Prozerpina Brundzaitė, taip pat kartu mąstėm, koks galėtų būti jos pavadinimas. Na, tai bus (jeigu bus) dar tolimoje ateity, bet tokios mintys, toks tikslas skatina, įkvepia ir suteikia ryžto.
Išlydėjau mamą, pasikalbėjau telefonu su mylimu žmogumi ir pajutau nenumaldomą ilgesį. Supratau, kad jau pasiilgau namų, Vilniaus, ten likusių žmonių, kurių dar ilgai nepamatysiu…
Praeitas savaitgalis. Puikus, geras, neįprastas, įsimintinas. Komplimentai ir rožės jam. ;) Išsprukimas į Klaipėdą, mano mylimą miestą. Pasivaikščiojimas po centro, senamiesčio gatves, gatveles, aikštes, skverus, parkelius. Daugybė įamžintų vaizdų, amžiams sustabdytų akimirkų: gulbių ir ančių gvardija, laivas šalimais, Klaipėdos herbas, nedidukė berniuko skulptūra, Anikė iš Taravos ir mėlynas mėlynas dangus, dailiai išraitytas lotyniškas užrašas (nežinau, ką reiškia, bet išsiaiškinsiu. Ir išmoksiu lotyniškai. Ir prancūziškai. Ir ir ir…:)
Vėliau – jaukiausias, kokiame man tik kada tekę pabuvoti, knygynas. Moderniai, gražiai ir patogiai įrengtas, šiek tiek nuošaliau – kavinukė. Čia gali išsitiesti ant mielos sofutės, baltom ir juodom avytėm papuoštų kėdžių ar rytietiškų pagalvių. Kramsnoji ledus ir/ar vartai patikusią knygą. Personalas taip pat malonus ir paslaugus. Čia vyko rašykų knygos pristatymas. Nors žmonių susirinko nedaug, tai renginį padarė tik dar šaunesniu – buvo jauku, ramu ir gera. St Alstan papasakojo, kas per vieni tie rašykai, o Klaipėdos dramos teatro aktorius Bronius Gražys paskaitė eilių ir prozos iš šviežiosios rašyk.lt knygos. Tas pats St Alstan (vienintelis man pažįstamas rašykas iš ten susirinkusių) padovanojo savo kūrybos knygelę. Dar vieną knygą (naują Gintaro Grajausko romaną (!) “Erezija”) gavau atsakius į klausimą, kas deklamuotos poemos autorius.
Jaučiausi puikiai, kaip ir praktiškai visąlaik būdama Klaipėdoj. Svetingas, šiltas, savitas miestas.
Išsimiegojau taip pusė velnio. Nors mūsų ir nepažadino geradarė slaugytoja, atsikėliau dar prieš pusę aštuonių. Beveik valgomi pusryčiai ir rytinė mankšta, tiksliau pasivaikščiojimas. Parkas - senas, mielas Palangos botanikos sodas. Ir visai nesvarbu, kad šalia žengia gauja nebrendylų paauglių, laidančių dviprasmiškus juokelius ir besikeikiančių visomis kalbomis. Mintimis atsiplėši, pasineri į parko ramybę, apsigaubi tyla ir kvėpuoji neapsakoma amžių dvasia. Taip, skamba gal kiek pompastiškai ir nuvalkiotai, o mano menki meniniai sugebėjimai neleidžia tos dvasios tikroviškai perteikti popieriuje. Bet išties, kam reikia to perteikinėjimo? Jis juk netikras, dirbtinis. Tiesiog žodžiai, o esmė paprastai juk nutylima ar paslėpiama tarp eilučių. Ir po to, kai apie tai pagalvoji, nebeturi ką rašyti.
Pagaliau. Trys šimtai kilometrų per lietų ir darganą. Klaidžiojimai rūke ir gero dėdulės pagalba. Mes jį pavežam, jis mums rodo kelią. Palanga, ne visai tokia, kaip tikėjausi, bet vis dėlto palangiška. Braidymas ne jūroj, o per balas. Kurortas skendi rūke. Mistišką atmosferą dar labiau sustiprina antikvarinis vaistinės, į kurią užsukau vaistų nuo gerklės skausmo, interjeras: milžiniškas laikrodis su svyruokle, medinis, dailiai išdrožinėtas krokodilas, senoviškos spintelės, kėdės lyg sostai… Ir vaistininkė – jauna, bet senamadiškai mandagi bei paslaugi.
Paradoksalu: būdama Vilniuj ir kelionės į pajūrį metu svajojau apie Palangą, jos tylų ramų parką, gatveles, jūrą… Dabar su nostalgija prisimenu Vilnių. Na, gal užtat bus proga pagaliau ir jam sukurti eilėraštį?..
