BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



padraikos

2008-08-13

Baidarės: ne visai yzi

Taip taip, baidarės tikrai yzi būčiau palinksėjus iemuškai. Iki tol, kol nereikėjo iš visų jėgų irtis kelis šimtus metrų prieš srovę, o paskui dvi su puse valandos ėdamiems uodų kažkokiam fig znajet kur esančiame Molių kaime laukti mašinėlės, parvešiančios į nakvynės vietą… Bet pradėkime nuo pradžių.

Šeštą valandą ryto aš, ko gero, dažniau nueinu miegoti, nei atsikeliu, bet daleiskim, šįsyk man pavyko. Tačiau pavyko ne visiems, ir susitarę susitikti septintą iš Vilniaus pajudėjom tik apie pusę dešimtos… Na, o ką padarysi, kad vieni poetiškos sielos žmonės šiek tiek pramiega, o kiti randa prie “Hyper Rimi” šuniuką ir, kai paskelbus parduotuvėj per garsiakalbius šeimininkai neatsiranda, nusprendžia parsivežti namo.

Į baidarę lipu drebančiom rankom ir kojom, jaudinuos beveik kaip prieš Subačiaus egzaminą. Pirmas kartas visada būna pirmas kartas, tačiau šįkart jokie blynai neprisvyla ir Merkio srovė mus jau neša tolyn į nežinomas žemes (tiksliau, vandenis). Žadėtieji perkūnai negriaudžia, lietūs nelyja, šakos ir kitos kliūtys baidarių neapverčia, o abipus upės pro šalį slenka neregėto gražumo girios. Tylu lyg pasaulis dar nebūtų gimęs.

Vėliau kraštovaizdžiai keičiasi, mus lyg kokioj autostradoj lenkia šimtai kitų baidarininkų, o Olga staiga sušunka: - Karvė! Ir tikrai, net ne viena, o kelios šiek tiek įsibridę į vandenį karvės piktai mums sumūkia, tačiau viskas gerai, kaip pasakytų Linas Kunigėlis, - galima plaukti toliau. Vėliau O. su M. bando kaip nors atsidaryti alų. Klausia šalia besiiriančių mūsų, klausia kitų baidarininkų - niekas neturi atidarytuvo anei žiebtuvėlio. Bando su kirviu (neklauskit manęs kam baidarėje kirvis…), į upėj kyšančias šakas, kitais būdais, kol galiausiai jiems kažkaip pavyksta.

Pietaujam, poilsiaujam, plaukiam toliau, netyčia praplaukiam antrą galimą išlipimo vietą, tad iriamės link paskutinės. Buvom griežtai įspėti, kad jei čia neišlipsim, teks plaukti dar 20km iki Senosios Varėnos, nes toliau tik miškai ir nėr kaip privažiuot. - Ar čia Barteliai? - klausiam kažkokios kompanijos. Vieni sako - čia, kiti - dar paplaukit. Tai ir plaukiam. Galiausiai prasideda nervingi skambinėjimai organizatoriams, sukinėjimaisi, grupiniai šešių baidarių švartavimaisi melduose ir belekur. Tuomet paaiškėja, kad reikia truputėlį paplaukti atgal, t.y. prieš srovę. Irkluojam kaip vejamiesi mažų mažiausiai labai piktos karvės ir pagaliau mes su m. ir dar viena (vienintele bernų) baidare, pasiekiam tą atodangą, kur prie upokšnio. Prasideda diskusijos, ką tiksliai reiškia žodžiai upokšnis ir atodanga. Pasirodo, ne visų nuomonės šiuo klausimu sutampa. Likusi kompanijos dalis kažkodėltais sustoja nepriplaukusi mūsų atodangos, O. su M. nusiiria dar toliau prieš srovę ir išsilaipina ten (kur, vėliau pasakojo, juos užpuolė piktas šuo), o mes, įsikūrę per vidurį, matydami abi stovyklas, tirpstančiom rankom ir kojom, kalbinami šalia palapines susistačiusių kitų baidarininkų (a tai sunku prieš srovę plaukt? merginoms sunku turbūt? - ir žiūri į mane) atsigulam ir nusprendžiam, kad niekur daugiau mes ble nebesiirsim. Šiek tiek atgavus jėgas pradeda vykti įnirtingi susišaukinėjimo per upės vingį ir susiskambinėjimo disputai. Mažiau nuplaukusi stovykla ragina mus grįžti pas juos, o mes, tiek vargę, nesam tikri, ar tai jau tokia gera mintis.

- Kaip? Bobutė žino kaimo pavadinimą? - telefonu tikslinasi R. kitos stovyklos, o mus apima isteriškas juokas. Pasirodo, anieji išsilaipino prie kažkokio lieptelio, paėjėję surado bobutę, kuri nurodė kaimo, kuriame gyvena, pavadinimą, o šį ketinama perduoti mus turinčiam parsivežti šoferiui.

Netrukus mes, kaip kokie moliai, jau sėdim Molių kaime, kuriame stovi gal trys trobos. Gerą kelio gabalą panešėję baidares, neramiai dairomės į retai kokias nors transporto priemones išvystantį apžėlusį keliuką ir laukiam to malonaus ausiai  - automobilio burzgimo garso. Bet niekas neburzgia. Tik karvės mūkia ir šunes loja, mus gyvus ėda uodai, o isteriškas juokas virsta piktu niurzgėjimu. Vis šaltyn, vis tamsyn, sėdim taip dvi su puse valandos, kas pusvalandį paskambindami ir vis pikčiau klausdami šoferio, kur tas, po galais, pasidėjo. Molių kaimo moteriškė (duok Dieve jai sveikatos už tokią šiltą pagalbą) telefonu bando išaiškinti, kaip čia atvažiuoti, kol galiausiai paaiškėja, kad mūsų šoferis pakeliui užklimpo…
- Tai aš palydėsiu jaunimą, - galiausiai pasisiūlo moteris ir mes jau einam miško keliuku, o aplink tamsu tamsu, tik prieky šiek tiek boluoja baltomis dėmėmis virtę bendražygiai.

Bet gerai viskas, kas gerai baigiasi, o dabar aš netgi žinau kaip keturiolika žmonių sutalpinti į septynvietį automobilį! Tankai nevirsta, tad ir mes lėtai iriamės, tik dabar jau be baidarių, per mišką. Tačiau man atrodo, kad dar irkluoju, kad visi mes plaukiam, o vairuotojas visai ne vairą sukioja, o kelissyk stipriau pasiiria dešinėn norėdamas pasukti kairėn. Ir tas žadą gniaužiantis žvaigždėtas rugpjūčio dangus, kurio neišvysi mieste, ir vėliau man pirštus laižantis šuo, geras, tik silpnų nervų. Tas jaukumas ir šiltumas visiems, ir jau tik linksmas juokas, prisiminus Molių kaimą. - Magija, - sušnabždu sau tyliai ir net nepajuntu, kaip greit užmiegu. 

Rodyk draugams



komentarai (6) to ' Baidarės: ne visai yzi '

Subscribe to comments with RSS or TrackBack to ' Baidarės: ne visai yzi '.

  1.    Evil Cat said,

    on Rugpjūtis 13th, 2008 at 12:36

    6 baidarės ir 12 molių Molių kaime ;)
    Šiaip smagiai parašei. Gaila, kad nepaminėjai š… ir utenos auksinio skarbonkės, kai buvom sustoję prie meldų ir kur Andrius klampojo siusioti :)))))
    O kur dar mūsų Jaunojo Degenarato nuostabioji savybė užmigti bet kur, bet kokia poza (ir pofig kad uodai baigia užėsti - miega nors tu ką, tupėdamas)
    :))))))))))

  2.    Evil Cat said,

    on Rugpjūtis 13th, 2008 at 12:38

    Baidarės šiaip jau veri yzi, o jau vat visokie Molių kaimai ir į juos panašūs - kietas riešutėlis :)

  3.    davusi viltį said,

    on Rugpjūtis 13th, 2008 at 12:55

    Smagiai susiskaitė :)

  4.    Evil Cat said,

    on Rugpjūtis 13th, 2008 at 13:10

    Man tai medžiais, krūmais, asiūkliais ir kitokiais augalais apaugusios pakrantės lyg iš pasakos atrodė. Buvo įspūdis, kad tose ramiose paslaptingose pakrantėse gyvena elfai, troliai ir visokios kitokios mistinės būtybėlės.
    Na, ir dar tos karvės :)))))

  5.    Apytiksliai said,

    on Rugpjūtis 16th, 2008 at 13:14

    oi, baidarės yra GERUMAS visiškas, labai labai man patinka :) su tėvais kasmet į ežerus su baidarėm važiuojam.
    Jei kada dar tokį žygį planuosit, prisimink ir mane :)

  6.    Baidarių nuoma said,

    on Gegužė 6th, 2013 at 16:08

    Nerealus sportas tos baidares - reikes ir šiemet plaukti, gal kartais po Dzūkiją, nes vaizdai tobuli :)

Leave a reply

  • Monthly

  • ką dar veikiu

  • Savi kiti

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web