back to 70s
- Nenoriu aš komforto. Noriu Dievo, noriu poezijos, noriu tikro pavojaus, noriu laisvės, noriu gerumo. Noriu nuodėmės.
- Kitaip tariant, jūs reikalaujate teisės būti nelaimingas.
Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”
Paliksiu Vilnių išjautus iki begalybės, išsivarčiusi kūliais nuo euforijos iki depresijos ir atgal, išmindžiojus kiekvieną centimentrą, iščiupinėjus pirštų pagalvėlėmis. Tai jis pavargusiai man po galva pakiša sniego pagalves, užklosto pūga, pažadina vėju. Tai dėl jo aš dar randu kelią namo naktimis, manęs neužpuolė maniakas, o pametu aš tik šalikus, kepures, pirštines ir pinigines su šešiom kortelėm, tai, kas svarbiausia, dar lieka, tai dar įžvelgiu akyse, eilėraščiuose, tai dar sruvena juostančiuose plaučiuose. Vilnius mano gyvenimo metafora. Mano angelas sargas. Sužeisti balandžiai ir iš rūko išnyrantys bokštai. - - -
- - - Skrajojantys olandai ir prietemoje lyg vilkų akys ryškiai sužibančios raudonos raidės. Durys su užrašais “uždaras vakaras”. Rūbininkai laiptai žemyn truputį “eyes wide shut” truputį “the L world”. Mergaitės. Penktarytiniai kosmosai. - - -
O sausio 30ą mes sutikome naujus metus. Dvyliktą iššovėme šampaną. Kai kas sėdėjo spintoj, kiti stovėjo balkone. Mes net girdėjome fejerverkus. Ir šitie nauji metai buvo gal net tikresni, nei tie prieš mėnesį. Šeštą ryto A. visiems išvirė aštrių makaronų, pagirdžiau širdelę ramunėlių arbata ir tapo ramiau. Miestas pamažu budo, rąžėsi. Taksistai mus grąžino į antakalnį, antakalnis nuvijo miegoti.
Kam širdys kruvinos, kam kalavijais subadytos, o maniškė tai lyg paukštis. Ji vis plasnoja ir plasnoja, kartais, rodos, iškris iš Vilniaus anksčiau už mane. Kiekvieną akimirką man taip garsiai ir aritmiškai beldžia memento mori. Aštrus mirtingumo jausmas.
Vis dar bandau grįžti į šį laiką ir erdvę, bet man nesiseka. Gyvenu ne pagal grafikus, kalendorius, laikrodžius, maniškiai visuomet skuba, vėluoja arba stovi vietoje. Venomis srūva septintas dešimtmetis. Natūralūs Vilniaus narkotikai.
patiko (2)
on Vasaris 3rd, 2010 at 00:41
proz, - o tai į alibi nebevaikštai? blem, pralošėm mes jums ant prakeiktų dviejų taškų aną savaitę :(
o kada jau išvažiuoji? aš tau galiu papranašauti. nuvažiavus kokią savaitę bus blogai, galvosi ‘ko aš čia’, tada apsiprasi ir bus smagu; prieš grįžtant vėl galvosi ‘greičiau namo’, bet prieš lipant į lėktuvą nužliubsi biški; kai grįši, savaitę visi norės su tavim susitikt, tad jausiesi kaip Žvaigždė, o po kurio laiko, kai gyvenimas nusistovės, sakysi ‘ak, o ten buvo taip…’.
visi taip daro:)
on Vasaris 3rd, 2010 at 02:48
gražu, kad kažkas tą Jausmą ir Mintį Vilniui sugeba taip nuoširdžiai ir skaniai užrašyt:)
on Vasaris 3rd, 2010 at 16:14
Viktorija, girdėjau girdėjau, kad ir nealkoholiniu alum, jog nuo pergalės neapsvaigtume, vaišinot :) būsi šį pirmadienį ar antradienį? ateičiau. išvažiuoju vasario 13 (puiki data), o keturioliktą (dar gražesnė) būsiu Venecijoj. o dėl kaip ten bus - tai žinau žinau, visi taip sako, tik reikia dabar savo kailiu viską išgyvent. :) su Vilnium kol kas patys intensyviausi, keisčiausi ir gražiausi santykiai, visada taip būna, kai jau reikia atsisveikint…
alkoholikaiirnieksai (geras nikas:) - dėkui :)
on Vasaris 3rd, 2010 at 20:16
vilniuj tai būsiu, o ar keliai atves į tam tikrus barus, tai neaišku:)
ech, laimingoji. kad man kas dabar veneciją.
on Vasaris 10th, 2010 at 01:49
aš vėl apsiverkiau. aš tave skaitysiu tik rytais, nes aš vakarais kažkokia emocionali pasidarau. ir po to čia lašinu ašaras su tušu ant statistikos vadovėlių, kurių egzaminą manau užfailinsiu. :)